6 priežastys, kodėl nemedituoji. Aš jas visas paneigsiu.

Esu girdėjusi daugybę priežasčių, kodėl žmogus nemedituoja, nors, anot jo, norėtų. Štai, dažniausiai pasitaikančios – gal tarp jų rasi ir saviškę.

1.Neturiu laiko.

Yra posakis: jei turi laiko, medituok kelias minutes, jei neturi – medituok valandą.

Laiko turime visi vienodai. Nevienodai turime pareigų arba prisiimtų veiklų. Sąmoningumas padeda atsirinkti, kam skirti savo brangų laiką ir kodėl, o ką verčiau atmesti, paleisti, atsisakyti.

Meditacija yra ta praktika, kuriai skyrus laiko, išmoksi rasti jo savo gyvenime dar daugiau. Jis kaip erdvė prasiplečia ir prisipildo nauja kokybe, skoniais, jausmais ir įspūdžiais. Ir tam nereikia valandos – skirk 5min. Jei diena itin užimta ar visai nėra energijos, skirk 1min. Atrodo, kad taip trumpai neverta?

Ne laiko trukmė yra esmė šioje praktikoje, o tavo reguliarus atsidavimas ir padėka sau – laiko skyrimas sau. Negi negali sau skirti 5 ar bent 1 minutės per dieną?

2. Nemoku, nežinau kaip.

Bet koks buvimas ramybėje ir tyloje ar klausantis raminančios muzikos yra naudingas net jei nepereini į meditatyvią būseną. Pradžioje meditacija yra savotiškas dėmesio koncentravimo treniravimas. Tu nedarai nieko netaisyklingo, kai pastebi, kad tavo galva pilna minčių. Tai – normalu. Mes galvojame nuolat. Meditacijos tikslas – neužsikabinti už minties. Jai atėjus, leisti praplaukti. Pastebi mintį, užkliūni, sąmoningumo pagalba vėl sugrąžini save į čia ir dabar, susitelki į kvėpavimą, vizualizavimą ar pan.

3. Bijau likti viena su savo mintimis.

Nieko keisto, ypač, kai sąmoningumu susidomime po ilgo periodo, kurio metu tarsi užhipnotizuoti tiesiog darėme, dirbome, siekėme, lėkėme be sustojimo. Tiesa ta, kad jausmai ir mintys JAU YRA ten, nepaisant, ar mes juos išjaučiame, išgirstame, ar ne. Tos patirtys jau yra mumyse.

Taigi, geriau nelaukti, kol prisikaups dar daugiau ir išsikuopti tą sandėliuką. Nebijok – viskas neužgrius kaip lavina. Kartais potyrius tenka traukti ar jų net ieškoti. Po truputį, po stalčiuką, atidarinėk ir priimk.

Nusiteik būti atvira, nekritiška, švelni – įsivaizduok, kad visos mintys, visi kylantys jausmai yra tai, kuo pasidalintų tavo geriausia draugė. Kaip reaguotum į tuos jausmus ir mintis? Su meile, švelnumu, palaikymu, rūpesčiu ir kantrybe.

4. Nežinau ar darau teisingai.

Kelią į meditacinę būseną visi randame skirtingai. Kai nesusitelki į rezultatą, o dėmesį nukreipi į patį procesą, meditacijos praktika gali būti labai graži kelionė į save per eksperimentus, bandymus, atradimus. Galima susikurti pačių įdomiausių ritualų, pasitelkiant šviesą, kvapus, akmenis, kristalus, gamtos motyvus, skonius – tereikia pasitelkti smalsumu, kūrybiškumu ir žaismingumu. Galima išbandyti viską, kas padeda atsipalaiduoti ir pabūti tame, kame esi. Kad ir kas tai bebūtų, kad ir kaip tai bebūtų.

Jeigu tam tikrą laiko tarpą atsigulsi arba atsisėsi ir nejudėdama, atsipalaidavusi (tiek kiek gali), būsi ramybėje, jeigu pajutusi, kad protas nukrypsta į kažkokias mintis, vėl jas sąmoningai grąžinsi į koncentracijos tašką (pvz. kvėpavimą ar susitelkimą į kurią nors kūno vietą), viską darai ne tik teisingai, bet ir sėkmingai.

5. Aš per daug išsiblaškiusi, man nesigauna.

Kuo triukšmingesnis protas, tuo meditacija yra naudingesnė ir tik dar labiau reikalinga. Jeigu bandai būti ramybėje, bet mintys vis veliasi, sukasi, kyla probleminiai klausimai – vadinasi viską darai teisingai, tik tau reikia daugiau laiko išmokti „atsijungti“ nuo produktyvumo, nuo darbų, nuo lėkimo ir darymo. Tęsk ir pamatysi, kaip tai keisis.

Kuo labiau užimti esame, tuo daugiau įtampos slypi mumyse. Mūsų nervų sistema yra perkrauta, taigi, reikia daugiau pastangų ją perkelti į ramybės būseną. Tačiau, kaip ir visa kita gyvenime – su praktika ir laiku, įgūdžiai atsiranda ir medituojant tampa vis lengviau išlaikyti dėmesį sukoncentruotą.

6. Neturiu pakankamai valios paversti tai rutinos dalimi.

Valia, disciplina, kaip ir pati meditacija – tai yra įgūdis, kurio išmokstama. Stipriname įprotį, kaip raumenį, kartojimu. Labai svarbu suprasti, kad mums tikrai nesigaus kasdienė praktika visada ir visur. Dar svarbiau – turėti išankstinį nusiteikimą, kad praleidus vieną dieną, nereiškia, jog sustosi praktikuoti.

Pauzės praktikoje yra praktikos dalis. Tai yra metas, kai mes tik sustiprėjame, o ne nusilpstame. Tas pasiryžimas dar kartą pasakyti sau „aš turiu tai sau suteikti“ mums tik ryškiau parodo praktikos svarbą. Ir nepaisant to, ar pauzė truko vieną dieną, savaitę, mėnesį, ar metus, sprendimas grįžti mūsų pasąmonei duoda signalą, kad tu esi pasiruošusi dėl savęs stengtis vėl.

Labai skatinu ryžtantis praktikuoti, nenusivilti savimi ir nepamesti praktikos tik todėl, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nutraukei praktiką, nustojai. Priimk kiekvieną dieną kaip naują galimybę, nebausk savęs už vakar, sek savo širdies balsu šiandien.

Labai tikiuosi, kad atradai minčių, motyvuojančių skirti laiko sau, suteikti erdvės pabūti su dabartine savimi, tokia, kokia esi, ir pasimėgauti ta akimirka,kuri nebepasikartos.